Lietuvių kalbos draugija įkurta 1935 m. Tų metų vasario 20 d. buvo patvirtinti draugijos įstatai, o balandžio 4 d. sušauktas pirmasis visuotinis susirinkimas.

Visuotiniuose susirinkimuose buvo svarstomi teoriniai ir praktiniai bendrinės kalbos kultūros klausimai. Apsvarstyta bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo teorija, paskelbtos dvi to darbo programos (1936 ir 1938 m). Visuotiniuose susirinkimuose taip pat nagrinėti rašybos klausimai, vietovardžių tvarkymo principai, morfologinių formų vartojimas ir kiti dalykai. Konkretus kalbos kultūros darbas buvo dirbamas draugijos sekcijose – terminologijos, viešosios kalbos, spaudos kalbos, mokyklinės kalbos, užsienio lietuvių kalbos, vertimų kalbos, teatro kalbos, kirčiavimo ir tarties sekcijose.

Nuo 1936 m. draugija organizavo kalbos valandėles per Kauno radiją, nuo 1935 m. tvarkė „Gimtosios kalbos“ žurnalą, 1939 m. išleido „Kalbos patarėją“ (sud. Leonardas Dambrauskas, red. Antanas Salys ir Pranas Skardžius).

1940 m. pabaigoje draugijos veikla nutrūko. Ji buvo atnaujinta 1950 m. Vokietijoje (aktyviausi jos darbininkai Stasys Barzdukas, Jonas Martynas Laurinaitis ir Pranas Skardžius 1950 m. parengė ir išleido „Lietuvių kalbos vadovą“), o nuo 1950 m. perkelta į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten draugija leido „Gimtosios kalbos“ žurnalą (1958–1968).

Lietuvoje draugija buvo atkurta 1988 m. Atkurtoji draugija rūpinasi įvairių kalbos vartojimo sričių kultūra, 1990–2000 m. leido „Gimtąją kalbą“.